Kas yra savanorystė?
Savanorystė - tai dalies savo laiko, energijos, žinių ir asmeninės patirties atidavimas dirbant CARITAS Socialinės ir sielovadinės pagalbos namuose. Savanoriaudamas negausi už tai jokio piniginio atlygio, tačiau praplėsi savo akiratį, įgysi naujų pažįstamų ar net draugų, naudingos patirties, žinių.
Tai yra puikus būdas pakeisti savo įprastą gyvenimą, permąstyti savo veiklos ar gyvenimo tikslus.
CARITAS savanoris – tai bet kokio amžiaus žmogus, kuris skiria savo laiką, talentus, žinias, dėmesį neįgaliems ir/ar senyvo amžiaus asmenims jų namuose.
Savanoriškas darbas gali būti nedidelis, pavyzdžiui, pagalba atnešant maisto iš parduotuvės neįgaliems ar senyvo amžiaus asmenims, kai tam skiriama keletas valandų savo laisvo laiko kas savaitę arba kasdien. Savanoriška veikla gali būti ir valanda per mėnesį, ir kelis metus trunkanti veikla, savanoriauti galima ir visą gyvenimą.
Labiausiai tai priklauso nuo tavęs paties.
Kaip tapti CARITAS Socialinės ir sielovadinės pagalbos namuose savanoriu?
Jei susidomėjai ir norėtum dirbti tiesiogiai su neįgaliais ir/ar senyvo amžiaus asmenimis ir padėti jiems jų namuose, gali kreiptis tiesiogiai į atsakingus asmenis ir pasiteirauti dėl veiklos organizavimo galimybių. Socialinės ir sielovadinės pagalbos namuose kontaktai
Savanorių atsiliepimai
Vilniaus arkivyskupijos savanorė Laima Dėniene „KĄ MAN REIŠKIA SAVANORYSTĖ, CARITAS? (2012-02-24)
Nelengva atsakyti į šį klausimą. Į savanorystę tam tikra prasme mane pastūmėjo dviejų artimų žmonių netektis per vienerius metus. Nežinojau, kur rasti nusiraminimą, kaip išsivaduoti nuo slogių minčių ir nevilties. Pagalba atėjo Marijos radijo bangomis,kai išgirdau apie dr. Auksės Narvilienės organizuojamus slaugos kursus (,,Pagalba sunkiai sergantiems ir mirštantiems ligoniams”). Paskaitų metu įgytos žinios, galimybė dalintis patirtimi ir išgyvenimais su kitais, leido pajausti bendrystės, buvimo vienminčiu tarpe stiprinančią jėgą. Nebeturejau kada gilintis į savus išgyvenimus, o troškau padėti sunkios ligos ar kitokių negandų ištiktiems žmonėms. Pasibaigus kursams buvome paragintos tapti savanorėmis. 2005-aisiais savanorystė Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnelius. Daugelis medicinos įstaigų, institucijų į savanorius žiūrėjo nepatikliai, dialogas ir bendradarbiavimas sekėsi sunkiai. Bet butent sunkumai užgrūdina ir skatina išradingumą. 2008 m. lapkritį dr. Auksės Narvilienės iniciatyva įsiliejome į Vilniaus Arkivyskupijos Caritas savanorių gretas. Čia, Carite, per įvairius mokymus ir švietimo bei ugdymo programas, per pačių karitiečių ir savanorių senbuvių sektiną pavyzdį, naujai suvokiau savanoriškos veiklos esmę ir misiją. Netikėčiausia tai, kad patyriau Dievo veikimą savo gyvenime. O besikeičiantis požiūris į tikėjimą, keičia mano santykį su pačia savimi. Eidama dvasinio augimo keliu, daug ką pastebiu ir drąsiau gyvenu prisiimdama atsakomybę. Carito, kaip gailestingosios meilės, nesutalpinu organizacijoje. Caritas leidžia už krikščionybę kalbėti patiems gailestingumo ir teisingumo darbams, kiekviename pagalbos reikalingame asmenyje atskleisdamas Dievo paslaptį ir grožį. Savanorystę suprantu kaip meilės santykį su kitu, kaip laisvą ir neatlygintiną įsipareigojimą dovanoti save ir mokėti priimti kitą su jo pasaulio kitoniškumu.Tai nėra lengva - reikia pastingų, ypač bendraujant su priešingos pasaulėžiūros, charakterio, issilavinimo žmonėmis. Savanoriui privalu atsiminti, kad nevalia ligoje ar kančioje esančiam žmogui primesti savo nuomonę ar mąstyseną, kad turime gerbti jo vertybes, jo nuomonę ir apsisprendimus. Didžiausias atradimas savanorystėje yra tai, kad nesavanaudiškas pasidalinimas beveik visada grįžta atgal nuostabiais išgyvenimais ir patirtimis, kad savanoriaudama gaunu daugiau, nei esu pajėgi duoti. Tai tokia galinga meilės apykaita tarp žmonių, kaip Klodo Steinerio (Claude Steiner) pasakoje apie švelnukus – kuo daugiau švelnukų iš savojo maišelio (širdies) atiduodame, tuo daugiau jų ten vėl atsiranda. Dievas yra MEILĖ ir tik meilės vedini ir vilties palaikomi įveikiame sunkiausias kliūtis ir išmėginimus. Turime būti budrūs, kad Caritas kaip organizacija netaptų vien sklandžiai veikiančiu mechanizmu ar dar viena niša verslui, bet būtų sklidinas gailestingosios meilės. Kad 2011 birželio mėn. LR Seimo priimtas Savanoriškos veiklos įstatymas nepaverstų savanorio bejausmiu istatymo vykdytoju, kad poįstatyminiai aktai, paragrafai, kainos ir įkainiai neužgožtų svarbiausio – meilės Dievui ir žmogui.